Aristotelis (384 – 322 pr. m. e.) teigė, kad būti vienas gali tik gyvulys arba Dievas, bet ne žmogus. Gyvename laike, kai visi aplink bėga, lekia. Ne veltui sakoma, kad nemokame gyventi dabartimi, bet vejamės ateitį, kuri esą bus “geresnė, gražesnė, o gal ir patogesnė”. Mūsų galvose nuolatos tarytum knibžda žinojimas, “kaip viskas turėtų būti”, ”kas sveika, o kas atvirkščiai” ir mes nuspiriame esamą akimirką kaip kažką nevertinga, netobula. Tikriausiai jau nuo mokyklos laikų nori ar nenori esame įsukami į šį nesiliaujantį bėgimą su kliūtimis. Bėgame dažnai nepagalvodami, iš inercijos. Bėgame, nes bėga kiti, ir mums be galo baisu sustoti. Bijome atsilikti, būti kitokie, būti nevykėliai, būti vieniši. Tačiau ateina akimirka, kai mūsų jėgos išsenka, imame abejoti šitų gyvenimo varžybų prasme – į mus pradeda smelktis būtis – pasaulyje, be kurios nepraeina žmogaus gyvenimas, o egzistenciniai klausimai aplanko kiekvieną iš mūsų. Tai svarstymas kam išvis yra duotas šis gyvenimas, kokia jo prasmė, o kas toliau už jo…? Laikas nuo laiko susimąstoma apie save patį, savo būtį šiame pasaulyje, prasmę. Tikriausiai kiekvienam ir ne kartą teko pasijusti vienišam šiame nesaugiame pasaulyje, kuomet buvo keliamas klausimas, ko iš manęs nori gyvenimas, kokia yra gyvenimo prasmė ir ar verta jame būti?

Žmogus gali rinktis gyvenimo tikslus ir klausti apie gyvenimo prasmę. Tai vienas iš labiausiai stebinančių dalykų. Suvokdamas save, žmogus savo vaizdiniais ir mintimis peržengia gamtą ir visuomenę. Šv. Augustinas (354 – 430) kalba apie du skirtingus žmones – vidinį ir išorinį: „ Niekas neabejoja, kad kaip vidiniam žmogui yra duotas supratimas, taip išoriniam – kūniški pojūčiai.

Kaip teigia M. Heideggeris, žmogus yra įmestas į ši chaotišką pasaulį, kur negalėjo pasirinkti įmesties laiko, vietos ir tėvų. Kuriame pilna įvairiausių apribojimų, į kuriuos kiekvieno reakcijos gali būti labai skirtingos. Apribojimai gali būti absoliutūs, tačiau nuostatos jų atžvilgiu, visada individualios. Pasaulyje esama rutinos ir tvarkos, bet neesama taisyklių, nurodančių, kaip žmogus turi gyventi šiame pasaulyje bei įtikinėjimų, kad kasdienybės rutina yra prasminga. Todėl žmogui egzistencija, buvimas šiame nesaugiame pasaulyje yra visuomet aktuali ir tikriausiai kiekvienam rūpima tema. Įvairios jausenos, būsenos, tokios kaip nerimas, nuobodulys, baimė, abejingumas, svetimo jausmas, kančia, kovos troškimas, paliečia kiekvieną iš mūsų skirtingai.

Klausdami savęs „kokia mano gyvenimo prasmė?, kodėl turiu gyventi dorai?, kuo galiu tikėti?“ akivaizdžiai patenkame į egzistencinių klausimų sritį. Šie klausimai nuo kasdienių klausimų skiriasi tuo, kad jie nesusiję su žmogaus gyvybiniais poreikiais arba susiję netiesiogiai. Jų panašumą sudaro tai, kad žmogus juos kelia dėl savęs ir savo labui. Bet egzistencinis klausimas dažnai pavirsta tarsi kokiu veidrodžiu, kuriame žmogus mato tik save, savo būtimi šiame pasaulyje susirūpinusią būtybę. Matosi, stovintis visatos centre, begalybės akivaizdoje. Stovi išsigandęs savo baigtinumo, iš kurio byloja beprasmybės grėsmė. Klausdamas savęs egzistenciškai, prasmę žmogus vis dėlto tikisi surasti savyje, tai yra žmogiškoje srityje. Egzistenciniuose klausimuose žmogus įsibūna į savo baigtinumą, tačiau nedrįsta įsižiūrėti į tai, kas yra anapus baigtinumo. Todėl egzistenciniai klausimai taip pat yra baigtiniai ir galų gale baigiasi kokiu nors galutiniu atsakymu. Atsakymus į egzistencinius klausimus duoda religija, filosofija, psichoterapija, o dažniausiai pats gyvenimas.

Psichologas Algimantas Kitrys