Psichologinis konsultavimas. Kada verta jį rinktis?

Markas Aurelijus, gyvenęs 121-180 m., yra pasakęs „gėda, jeigu šiame gyvenime tavo kūnas dar nepavargo, o siela jau pavargo“.

Laimė ir nelaimė – priklauso nuo mūsų

Šiuo laikmečiu išties žmonės jaučiasi dažniau pavargę ne fiziškai, bet dvasiškai. Gyvename laikotarpyje kuris kupinas pokyčių, naujų patirčių, išbandymų. Mes tarsi pažįstame pasaulį žvelgdami pro savo vidinį langą. Jei mus užvaldė neigiamos mintys, priešišku taps ir pasaulis. Jei mūsų protas ilsisi, poilsiu mėgaujasi ir pasaulis. Pažinti save ne mažiau svarbu, nei stengtis keisti pasaulį. Būnant realistu reikia blaiviai žvelgti į visas gyvenimo negandas. Pasaulis iš prigimties nėra kupinas džiaugsmo ar liūdesio, jis tiesiog yra.

Likimas negali suteikti mums nei laimės, nei nelaimės ir gyvenimas nėra pats savaime nei gėris nei blogis, o tik jų buveinė, priklausomai nuo to, kuo mes patys jį paversime. Atsakomybę už blogį reikia prisiimti pačiam žmogui, o ne perkelti demonams ar antgamtiniams reiškiniams.

Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar prasčioką, valdininką ar šiaip žmogų, turtuolį ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru. Todėl nereikia savęs nei aukštinti, nei žeminti.

Minčių sukeliamos fizinės ligos. Kodėl sau kenkiame?

Dažnai girdime posakį, kad visos ligos – nuo nervų. Toks aiškinimas turi net savą medicinos terminą – ligų psichosomatika. Vidiniai išgyvenimai virsta fizinėmis ligomis. Kitaip tariant, fizinis kūnas tik atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje ir taip bando mus sustabdyti, atkreipti dėmesį į savo vidų, kuriame prisikaupė kaltės, savigraužos, nemeilės sau, savęs ir kitų nepriėmimo bei kitų negatyvių jausmų.

Kad visi turime sunkumų, tai tiesa. Gyvename taip kaip buvom mokami, kaip suprantame, kaip išdrįstame. Ideali sveikata, ideali branda, ideali norma egzistuoja tik vadovėliuose. Jeigu pradėtume save labai detaliai analizuoti, diagnozuoti, surastume aibes psichologinių silpnumų, negebėjimų ir pan.. Tiktai klausimas tame, ar pasirinktas gyvenimo būdas trukdo gyventi pačiam žmogui, jo artimiesiems, ar tai kenkia jo psichologinei ir dvasinei sveikatai? Į šį klausimą gali atsakyti tik pats žmogus. Jis, būdamas sąmoningas ir gebantis rinktis, yra pajėgus pats pajusti kada jam reikia psichologinės pagalbos. Taip pat jis turi norėti. Tačiau kartais baimės, išprusimo stoka ar net menka savivertė trukdo kreiptis į specialistą. Toks asmens elgesys tik parodo, kad jis savo problemas ignoruoja ar nuo jų bėga.

Skatindamas žmones ne bėgti, bet spręsti savo sunkumus, pabandysiu trumpai paaiškinti apie psichologinį konsultavimą. Psichologinis konsultavimas iš išorės primena paprastą dviejų žmonių pokalbį, tačiau viduje vyksta įvairūs procesai: klientas dalijasi savo išgyvenimais, psichologas atspindi tai ką girdi, kaip mato, kaip jaučia kliento problemą, užduoda tikslingus klausimus. Tokiu būdu kartu su klientu siekiama suprasti jo problemų priežastis ir atrasti, kaip jas įveikti. Psichologas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime ir neįsipareigoja spręsti problemų už jį. Konsultavimo metu klientui tenka dirbti daug pačiam, o psichologas jam tik padeda „atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį“. Psichologiniam konsultavime, kaip ir gyvenime, klientas patiria daug vargo, ir poilsio, ir ašarų, ir džiaugsmo, ir juoko. Tai nėra lengvas buvimas, bet prasmingas ir keičiantis gyvenimą.

Psichologinis konsultavimas

Kitas svarbus klausimas – kada verta rinktis psichologinį konsultavimą? Manau, kad visuomet verta pasikalbėti, jei turime kokių nors bėdų. Įvardydamas savo problemas žmogus tarsi „išleidžia“ jas į išorę ir turi galimybę pažvelgti į jas iš šalies. O nuolatinis mąstymas apie problemą vienumoje jos nesprendžia, o kartais tik pagilina.

Kalbėtis apie problemas galime su artimais žmonėmis (tėvais, broliais, seserimis, sutuoktiniais, draugais), bet jie pernelyg artimi, su jais greičiausiai negalėsime būti iki galo atviri. Be to jie gali turėti išankstinių nuostatų apie mus, mūsų problemas, palaikyti mūsų sunkumus nereikšmingais, nuvertinti juos, neskirti laiko mūsų skundams išklausyti, primesti savo nuomonę, siūlyti problemas spręsti taip, kaip jie tai darė anksčiau. Taip pat kalbantis su artimaisiais svarbus paslapties išlaikymo klausimas – niekada negali būti tikras, kad artimi žmonės išlaikys pokalbį paslaptyje.

Psichologas pokalbyje, kitaip nei artimieji, visada siekia objektyviai išklausyti, neprimesti vienokių ar kitokių įsitikinimų, nuostatų ar išankstinių nuomonių. Specialistas psichologinę pagalbą teikia ne patardamas, o kartu su klientu ieškodamas problemos sprendimo būdų. Jis tikslingais klausimais skatina klientą tyrinėti savo gyvenimą kaip santykio su pasauliu visumą. Konsultavimo metu nesiekiama kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento gyvenime, o tuo labiau ko nors atsikratyti ar kažką pašalinti, bet atvirkščiai, svarbiausia, kad asmuo išmoktų kitaip pažvelgti į situaciją, išgyventi situacijos sukeltus jausmus ir atrastų naujas funkcionavimo galimybes.

 

Taigi mano atsakymas į klausimą, kada verta rinktis psichologinį konsultavimą, būtų paprastas – bet kada, kada atsiranda noras pasikalbėti su specialistu, kai jaučiatės blogai ar matote, kad jūs ar aplinkiniai kenčia.

 

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas

Algimantas Kitrys