Gyvenimas nelengvas. Visi kenčiame. Vilkdami didžiulę gyvenimo naštą šiuolaikiniai žmonės patiria kur kas daugiau streso, jaučia tuštumą, nerimą, yra labiau savikritiškesni ir kur kas dažniau nei ankstesnės kartos patiria depresiją. Daugelis mūsų neišmanome, kaip veiksmingai tvarkytis su mus užplūstančiais jausmais. Dažniausiai dedame didžiausias pastangas, kad jų išvengtume. Tokia įveikos strategija skatina eilę psichologinių sunkumų, tokių kaip nerimo, gėdos, kaltės ar depresijos simptomus. Praktika rodo, kad jausmų vengimas jokios naudos neduoda.

Emocijos – galinga jėga, gebanti akimirksniu užvaldyti ir priversti jausti ar daryti tai, kas skaudina, arba skausmingai reaguoti. Užplūdus jausmams pasitelkiame kitas proto sritis, kad juos nuslopintume, vildamiesi, jog šie neteks galios. Tačiau, kaip teigiama literatūriniuose šaltiniuose, emocijos – tai biologinė jėga, veikianti pagal fizikos dėsnius. Jų nepaisymo padariniai – pasaulyje vis dažnesni depresijos ir nerimo atvejai.

Emocijų vengimo kaina didžiulė. Jausmai pasako, ko norime, ko mums reikia ir kas žalinga. Nekreipti dėmesio į jausmus – tai tas pats, kas vesti laivą per audringą jūrą neturint kompaso. Jausmai padeda užmegzti ryšį su savo tikruoju aš ir kurti artimus santykius su kitais žmonėmis. Kai nesuprantame savo jausmų, kenčiame dėl vienatvės, nes ryšį tiek su savimi, tiek su mus supančiais žmonėmis praturtina empatija, leidžianti emociškai susisaistyti. Gilesnis ryšys su mūsų tikruoju aš formuojasi patiriant septynis universalius, įgimtus, mumyse užprogramuotus bazinius jausmus: džiaugsmą, pyktį, liūdesį, baimę, jaudulį ir seksualinį susijaudinimą. Šie jausmai padeda veiksmingai orientuotis gyvenime nuo pat gimimo iki mirties. Kiekvienam baziniam jausmui būdingi specifiniai impulsai:

  • Baimės impulsas yra bėgti, slėptis, kartais sustingti.
  • Pykčio impulsas kautis, elgtis agresyviai, užgauliai kalbėti, pulti, grasinti, ginti save/kitus, paskatinti pokyčius.
  • Liūdesio impulsas yra sulėtinti tempą, ieškoti paguodos, ryšio, susisukti į kamuolį.
  • Džiaugsmo impulsas yra šypsotis, dalytis džiaugsmu su kitais.
  • Susijaudinimo impulsas gena mus jaudulį keliančio objekto link. Norisi šokinėti, sveikinti draugus ar komandos bičiulius, džiugiai šūkauti.
  • Pasibjaurėjimo impulsas yra atsitraukti, pasitraukti nuo to, kas mums atgrasu, apsivemti.
  • Seksualinio susijaudinimo impulsas yra judėti link savo aistros objekto arba siekti seksualinės atomazgos.

Jausmai – tai išlikimo programa, giliai įsišaknijusi smegenyse ir nepavaldi sąmoningai kontrolei. Fizinės grėsmės akivaizdoje suveikia baimė. Tarkime, jus užsivijo šuo – baimė bematant paskatina bėgti arba pulti. Pyktis mus saugo, skatindamas gintis ir kovoti už save. Liūdesį išgyvename susidūrę su netektimi, kai prarandame mylimą žmogų, turtą, gyvūną ar laisvę. Kai pavyksta sėkmingai sukurti mus praturtinančius santykius, tokie jausmai kaip džiaugsmas ir susijaudinimas skatina plėtoti ryšius, tad žmonės auga, bręsta ir tobulėja. Jausmai – tai betarpiška reakcija į esamą aplinką ir situaciją. Emocijos yra visiška intelekto priešingybė. Mąstančios smegenys duoda laiko apsvarstyti, kaip norėtume reaguoti, o emocinės smegenys paprasčiausiai ima ir sureaguoja.

Nepaisant fakto, kad jausmai išties būtini tam, kad susivoktume ir tvarkytumės gyvenime, bet jie taip pat gali kelti ir nemenkų problemų. Žvelgiant iš biologinės perspektyvos, jausmai reikalingi, tačiau jie gali ir skaudinti. Evoliucijos metu žmogaus protas taip ištobulėjo, jog turime gebėjimą užgniaužti jausmus tam, kad galėtume stumtis per gyvenimą: dirbti, išmaitinti šeimą ir pasirūpinti kitais baziniais poreikiais. Tam, kad padarytume tai, ką privalome arba norime padaryti, kad neprarastumėm iniciatyvos gyvenime, pasitelkiame gynybos mechanizmus. Mokslininkai teigia, kad jausmų slopinimas yra žalingas tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Nuslopinti jausmai skatina depresiją, nerimą ir begalę kitų psichologinių simptomų, sukeliamų nuolatinio streso. Nors mes, žmonės, priklausome nepaprastai atsparių būtybių rūšiai, bet ilgalaikis emocinis stresas siejamas su širdies ligomis, galvos, skrandžio skausmais, nemiga ir daugybe kitų problemų.

Dauguma šiuolaikinės visuomenės yra labiau orientuota į išorinius/fasadinius dalykus. Dažnas patiriame spaudimą gerai pasirodyti, pritapti, neatsilikti, baimę ką nors praleisti, nesuspėti, norą turėti gerus santykius, jausti pasitenkinimą darbu ir kt. Tai sukelia įvairiausius, dažnai prieštaringus jausmus, tokius kaip liūdesį, pyktį, pažeminimą ir nerimą. Negalima teigti, kad visi šie vienu metu užplūdę jausmai sunkiai pakeliami ar suvaldomi be gynybos mechanizmų. Tačiau dažni gyvenimo iššūkiai ir konfliktai, mumyse kartais suplaka sudėtingus emocinius kokteilius.

Atsižvelgiant į mūsų genetiką, būdo bruožus bei vaikystės patirtį, kiekvienas mūsų skirtingai tvarkomės su jausmais. Tai, su kokiomis problemomis susidūrėme vaikystėje ir kiek bėdų mus užklupo gyvenime, daro įtaką mūsų šiandieninei būsenai. Galima drąsiai teigti, kad visos patirtos traumos palieka tam tikrus pėdsakus mūsų galvoje ir emocijose, paveikia mūsų gebėjimą džiaugtis, mėgautis intymumu ir turi įtakos netgi mūsų biologijai bei imuninei sistemai.

Su mus užplūstančiais jausmais tvarkomės skirtingai. Kaip jau minėjau, vieni vengia situacijų, įvykių, kad neišgyventi jausmų, kiti gi, kad įveiktų iškilusius sunkumus, atsiriboja nuo savo jausmų, o  dar kiti leidžiasi užvaldomi jausmų. Atsiribodami tarsi išsijungiame, užsisklendžiame, sustingstame ir tai nepraeina be pasekmių. Tokiu atveju, prarasdami emocinį kompasą, gyvename tik savo pasaulyje kliaudamiesi vien savo mintimis ir protu. Kiti priešingai, negali atsiriboti nuo juos užvaldžiusių jausmų. Lengvai jausmų užvaldyti žmonės išeikvoja daug energijos ir tai juos labai sekina. Kai jausmai labai stiprūs ir lengvai įsiplieskia, dažnai reaguojama karštakošiškai, o vėliau dėl to apgailestaujama, kas dar labiau apsunkina mūsų būtį šiame pasaulyje.

Idealiu atveju geriausia yra atrasti pusiausvyrą tarp emocijų ir proto. Turime išgyventi jausmus, bet nesileisti jų užvaldomi tiek, kad jie kliudytų mums gyventi ir būti produktyviems. Privalome viską apgalvoti, bet ne tiek, kad imtume nepaisyti gilaus ir turtingo jausmų pasaulio, tam aukodami savo gyvumą. Kai prisiliečiame prie savo jausmų, juos išgyvename ir įsisąmoniname, jaučiame palengvėjimą, sumažėja depresija ir nerimas. Kai įsisąmoniname bazinius jausmus, jaučiamės gyvesni, labiau pasitikime savimi ir esame ramesni. Tai sąlygoja biologiškai mūsų nervų sistemos persiorientavimą teigiama linkme, o tai pagerina gyvenimo kokybę.

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas