Minčių poveikis smegenims ir kūnui

Mes gyvename ne pačiu prasčiausiu laikotarpiu. Atrodytų, kad civilizacija ir šiuolaikinė kultūra turėtų mūsų gyvenimą padaryti lengvesniu, atnešti laimę ir komfortą, tačiau viskas atrodo ne taip paprasta. Šiuo laikmečiu mes susiduriame su keistu paradoksu. Kuo daugiau šiuolaikinių technologijų pagalba gauname informacijos, tuo mažiau išlieka pasitikėjimo savimi, saugumo. Ir tuo daugiau nerimo bei streso.  

Stresas yra vienas pagrindinių epigenetinių pokyčių priežasčių, nes jis išmuša organizmą iš pusiausvyros. Kaip literatūriniuose šaltiniuose teigiama, yra trys streso formos: fizinis (traumos), cheminis (toksinai) ir emocinis (baimė, nerimas, sukrėtimas ir panašiai). Kiekviena iš šių formų gali sužadinti daugybę reakcijų ir paskatinti išsiskirti kelias dešimtis hormonų bei neuromediatorių. Kai kūną užlieja streso hormonai, mūsų sąmonė organizmą veikia per autonominę nervų sistemą ir mes patiriame pačią tikriausią sąmonės ir kūno sąveiką.

Kad ir kaip būtų ironiška, bet stresas yra labai adaptyvi organizmo reakcija. Visi gyvi organizmai, taip pat ir mes žmonės, esame užprogramuoti susidoroti su trumpalaikiu stresu. Kai išorinėje aplinkoje pajuntame grėsmę, mūsų simpatinė nervų sistema įjungia kovok arba bėk režimą ir iš karto pagreitėja širdies ritmas, padidėja kraujo spaudimas, įsitempia raumenys ir visą kūną užlieja hormonai, kaip antai adrenalinas, noradrenalinas ir kortizolis, paruošiantys mus sprukti arba stoti į kovą. Pavyzdžiui, jeigu mums pavyksta pasprukti nuo besivejančio pikto šuns arba priešo, tada, kai tik pasijuntame saugūs, kūnas grįžta į normalią pusiausvyros būseną. Tai rodo, kad kūnas pavojaus metu praranda pusiausvyrą, tačiau tik trumpam – kai pavojus išnyksta, viskas grįžta į savo vėžes. Tačiau, jei kasdien patiriame ne vieną stresinį įvykį, tuomet palaikome beveik pastovų ir gerokai aukštesnį streso hormonų lygį organizme.

 Praeityje patirtų stresų prisiminimai ir įtampos dėl laukiamų stresinių situacijų ateityje bei visi pasikartojantys trumpalaikiai stresai dabartyje susilieja į vieną ilgalaikį stresą – tai dvidešimt pirmo amžiaus kasdienybė. Gyvenant išlikimo režime, gyvybę palaikanti energija mobilizuojama taip, kad kūnas galėtų greitai bėgti arba kovoti. Tačiau kai organizmas negrįžta į pusiausvyrą, nes vis dar jaučiame grėsmę, gyvybinė energija tiesiog prarandama.

Nenuostabu, kad ilgalaikis stresas siejamas su nerimu, depresija, virškinimo sutrikimais, atminties praradimu, nemiga, padidėjusiu kraujo spaudimu, širdies ligomis, insultu, vėžiu, opalige reumatoidiniu artritu, peršalimo ligomis, senėjimo procesų pagreitėjimu, lėtiniu nuovargiu, impotencija, astma, hormonų pusiausvyros sutrikimais, diabetu ir daugeliu kitų ligų bei sutrikimų. Gamtoje nėra tokio organizmo, kuris atlaikytų ilgalaikio streso poveikį.

Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad patiriant stresą organizme nutrūksta gijimo procesai. Taip pat mokslininkai padarė išvadą, kad nervų sistema tiesiogiai veikia viruso dauginimąsi.

Išsiskiriant streso hormonams, mumyse sukyla daugybė negatyvių emocijų, kaip antai: pyktis priešiškumas, agresija, konkurentiškumas, frustracija, baimė, nerimas, pavydas, nesaugumas, kaltė, gėda, liūdesys, depresija, beviltiškumas, bejėgiškumas ir taip toliau. Kai sutelkiame dėmesį į mintis apie praeityje patirtus dalykus arba į įsivaizduojamą baisią ateitį, nematydami nieko kito, neleidžiame kūnui grįžti į normalią pusiausvyros būseną (homeostazės). Iš tikrųjų stresinei reakcijai sukelti pakanka vien minties. Jei sukėlę sau stresą nesugebame jo numalšinti, tokiu atveju, tiesiu taikiniu žingsniuojame į kokią nors ligą.

Pavyzdžiui, kai laukiame kokio nors galimo ateities scenarijaus išsipildymo ir sutelkiame į jį visą savo dėmesį, nė akimirkai nenukreipdami jo į ką nors kitą, kūnas ima fiziškai keistis ruošdamasis šiam ateities įvykiui. Jau tą akimirką jis pradeda gyventi toje numatomoje ateityje. Aktyvinasi automatinė nervų sistema ir automatiškai išskiriami atitinkami streso hormonai. Ir nors ateities įvykis kol kas egzistuoja mūsų galvoje, tai yra mintis pradeda materializuotis. Taip proto ir kūno ryšys dirba mūsų nenaudai.

Pirma, norėdami pajusti energijos antplūdį, pradedame programuoti organizmą išskirti streso hormonus. O jeigu su šiuo kūną užliejančiu streso hormonų srautu galime susieti kokį nors žmogų, daiktą ar patirtį išorinėje aplinkoje, užprogramuojame kūną taip reaguoti vien pagalvojus apie šį stimulą. Todėl vėliau užtenka minties apie galimą panašią patirtį, apie žmogų ar vietą, ir kūne automatiškai sukyla tokia pati emocinio susijaudinimo būsena. Antra, jeigu remdamiesi praeities patirtimi, laukiame tokio pat rezultato ateityje ir mūsų lūkesčius lydi emocijos, kūne prasideda realūs pokyčiai. Ir trečia, reikšmė, kurią suteikiame savo veiksmams ar patirtims, veikia mūsų kūną, ir šis poveikis priklauso nuo to, ką galvojame apie save ir savo realybę.

Tačiau visiškai nepriklausomai nuo to, ar, mūsų nuomone, patiriamas stresas yra pagrįstas, ar ne, streso poveikis organizmui visada yra neigiamas. Kūnas „tiki“, kad mus vejasi šuo, ar spintoje tūno pelė.

Kai gyvename išlikimo režime, visą laiką pasirengę kovoti arba bėgti, galime sutelkti dėmesį į tris dalykus, tai yra į savo fizinį kūną (ar man viskas gerai?), į aplinką (kur yra saugu?) ir į laiką (kiek laiko ši grėsmė mane persekioja?). Nuolatinis susitelkimas į  šiuos tris dalykus daro mus ne tokius dvasingus ir sąmoningus, nes be paliovos skatina susitelkti į save, į savo kūną, į kitus materialius dalykus, pavyzdžiui, ką turime, kur gyvename ir panašiai, tai yra į visas problemas, kurias patiriame išoriniame pasaulyje. Taip pat verčia mus nerimauti dėl laiko, kuris galimai eina per lėtai arba per greitai, jo niekada niekam neužtenka ir mes nuolat ruošiamės ateities sunkumams, remdamiesi savo praeities patirtimis.

Todėl galima teigti, jog streso hormonai ne tik priverčia kūno ląsteles tapti savanaudėmis, kad užtikrintų mūsų išlikimą, bet ir paskatina tapti didesniu savanaudžiu mūsų ego, ir tokiu būdu mes tampame materialistais, į realybę žvelgiančiais tik per penkių pojūčių prizmę. Galiausiai pajuntame visiškai atskirti nuo naujų galimybių, nes lėtinė streso būsena sustiprina ir įtvirtina pirmiausiai aš mentalitetą, kuris kontroliuoja mūsų mąstymą ir veda į pasipūtimą, nuolaidžiavimą savo silpnybėms, užgaidoms bei savanaudiškumą. Savo tapatybę apibrėžiame kaip kūną, gyvenantį tam tikroje aplinkoje, tam tikru laiku.

Mokslininkai taip pat pastebėjo ir atvirkštinį efektą, tai yra sumažinus stresą pozityviomis emocijomis, įvyksta epidemiologiniai pokyčiai, kurie sveikatą veikia teigiamai. Tyrimai rodo, kad stiprios pozityvios mintys ir emocijos, tarkime gerumas ir gailestingumas, skatina išsiskyrimą, dar vadinamu „meilės hormonu“, kuris blokuoja baimę, stresą, nerimą, depresiją. Kai nebijome, daug lengviau pajuntame pasitikėjimą savimi, lengviau atleidžiame ir pamilstame, lengviau išsivaduojame iš savanaudiškumo ir tampame dosnesni. Šis naujas būvis atveria mums daugybę galimybių, kurių anksčiau negalėjome įsivaizduoti, nes visą energiją skirdavome neigiamoms mintims.

Parengė Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas