Aristotelis (384 – 322 pr. m. e.) teigė, kad būti vienas gali tik gyvulys arba Dievas, bet ne žmogus. Gyvename laike, kai visi aplink bėga, lekia. Ne veltui sakoma, kad nemokame gyventi dabartimi, bet vejamės ateitį, kuri esą bus “geresnė, gražesnė, o gal ir patogesnė”. Mūsų galvose nuolatos tarytum knibžda žinojimas, “kaip viskas turėtų būti”, ”kas sveika, o kas atvirkščiai” ir mes nuspiriame esamą akimirką kaip kažką nevertinga, netobula. Tikriausiai jau nuo mokyklos laikų nori ar nenori esame įsukami į šį nesiliaujantį bėgimą su kliūtimis. Bėgame dažnai nepagalvodami, iš inercijos. Bėgame, nes bėga kiti, ir mums be galo baisu sustoti. Bijome atsilikti, būti kitokie, būti nevykėliai, būti vieniši. Tačiau ateina akimirka, kai mūsų jėgos išsenka, imame abejoti šitų gyvenimo varžybų prasme – į mus pradeda smelktis būtis – pasaulyje, be kurios nepraeina žmogaus gyvenimas, o egzistenciniai klausimai aplanko kiekvieną iš mūsų. Tai svarstymas kam išvis yra duotas šis gyvenimas, kokia jo prasmė, o kas toliau už jo…? Laikas nuo laiko susimąstoma apie save patį, savo būtį šiame pasaulyje, prasmę. Tikriausiai kiekvienam ir ne kartą teko pasijusti vienišam šiame nesaugiame pasaulyje, kuomet buvo keliamas klausimas, ko iš manęs nori gyvenimas, kokia yra gyvenimo prasmė ir ar verta jame būti?

Žmogus gali rinktis gyvenimo tikslus ir klausti apie gyvenimo prasmę. Tai vienas iš labiausiai stebinančių dalykų. Suvokdamas save, žmogus savo vaizdiniais ir mintimis peržengia gamtą ir visuomenę. Šv. Augustinas (354 – 430) kalba apie du skirtingus žmones – vidinį ir išorinį: „ Niekas neabejoja, kad kaip vidiniam žmogui yra duotas supratimas, taip išoriniam – kūniški pojūčiai.

Kaip teigia M. Heideggeris, žmogus yra įmestas į ši chaotišką pasaulį, kur negalėjo pasirinkti įmesties laiko, vietos ir tėvų. Kuriame pilna įvairiausių apribojimų, į kuriuos kiekvieno reakcijos gali būti labai skirtingos. Apribojimai gali būti absoliutūs, tačiau nuostatos jų atžvilgiu, visada individualios. Pasaulyje esama rutinos ir tvarkos, bet neesama taisyklių, nurodančių, kaip žmogus turi gyventi šiame pasaulyje bei įtikinėjimų, kad kasdienybės rutina yra prasminga. Todėl žmogui egzistencija, buvimas šiame nesaugiame pasaulyje yra visuomet aktuali ir tikriausiai kiekvienam rūpima tema. Įvairios jausenos, būsenos, tokios kaip nerimas, nuobodulys, baimė, abejingumas, svetimo jausmas, kančia, kovos troškimas, paliečia kiekvieną iš mūsų skirtingai.

Klausdami savęs „kokia mano gyvenimo prasmė?, kodėl turiu gyventi dorai?, kuo galiu tikėti?“ akivaizdžiai patenkame į egzistencinių klausimų sritį. Šie klausimai nuo kasdienių klausimų skiriasi tuo, kad jie nesusiję su žmogaus gyvybiniais poreikiais arba susiję netiesiogiai. Jų panašumą sudaro tai, kad žmogus juos kelia dėl savęs ir savo labui. Bet egzistencinis klausimas dažnai pavirsta tarsi kokiu veidrodžiu, kuriame žmogus mato tik save, savo būtimi šiame pasaulyje susirūpinusią būtybę. Matosi, stovintis visatos centre, begalybės akivaizdoje. Stovi išsigandęs savo baigtinumo, iš kurio byloja beprasmybės grėsmė. Klausdamas savęs egzistenciškai, prasmę žmogus vis dėlto tikisi surasti savyje, tai yra žmogiškoje srityje. Egzistenciniuose klausimuose žmogus įsibūna į savo baigtinumą, tačiau nedrįsta įsižiūrėti į tai, kas yra anapus baigtinumo. Todėl egzistenciniai klausimai taip pat yra baigtiniai ir galų gale baigiasi kokiu nors galutiniu atsakymu. Atsakymus į egzistencinius klausimus duoda religija, filosofija, psichoterapija, o dažniausiai pats gyvenimas.

Psichologas Algimantas Kitrys

Balance and wellness retro spa concept inspiration zen-like and well being tranquil composition. Close-up of white pebbles stack over blue sea

Mokytis kvėpuoti? Gali būti, jog nemaža dalis pakviestųjų į kvėpavimo mokymus, pakraipytų galva, numotų ranka, ar nusijuoktų, nes yra įsitikinę, kad nėra tikslo mokytis kvėpuoti. Juk ir taip kvėpuojame. Ir taip, ir ne.  Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pradėjo kvėpavimo technikų mokymų renginių ciklą ir pastebėjo, kad dažnas renginių dalyvis nustemba, kiek daug apie kvėpavimą nežinota ar net nepagalvota.

Nors žmogus retai pagalvoja, kaip jis kvėpuoja, tačiau pats įkvėpimo svarbumas  dažnai net romantizuojamas, kalbant apie pirmąjį įkvėpimą gimstant, oro trūkumą įsimylėjus ar paskutinį atodūsį mirštant.

Mūsų organizmo veikla labai priklauso nuo kvėpavimo. Nors tai ir savaime suprantamas procesas, tačiau nuo jo priklauso viso organizmo darbas, nervų sistemos veikla, žmogaus energija ir bendras organizmo tonusas.

                      Savaime suprantamas procesas

Kvėpavimas dažniausiai – savaime suprantamas procesas. Žmogaus sąmonė kvėpavimo procesą reguliuojantiems raumenims nuolat, be pertraukos siunčia signalus, dėl kurių žmogui nebereikia galvoti, kada ir kiek įkvėpti ar kaip iškvėpti.

Paprasčiau tariant, sąmonės, sąmoningumo mums nereikia, kad kvėpuotume įprastai, tačiau vos tik prireikia sulėtinti ar patankinti kvėpavimą, suprantame, kad turime galimybe kontroliuoti savo kvėpavimą, reguliuodami jo dažnį, įkvepiamo oro tūrį.

Atsiranda poreikis kalbėti apie sąmoningą kvėpavimą, kvėpavimo reguliavimą, pavyzdžiui, sąmoningai sulėtintas kvėpavimo būdas yra natūrali pagalba sau, kai apima baimė, nerimas.

                      Naudojamasi nevisiškai

Tinkamas ar specialus kvėpavimas naudojant tam tikras technikas yra labai reikalingas muzikantams, dainuojantiems, sportininkams, pastaruoju didelis dėmesys kvėpavimui skiriamas besiruošiant gimdymui ir jo metu, įveikiant stresines situacijas ir ieškant būdų, kaip atpalaiduoti, pailsinti tiek kūną, tiek ir protą.

Yra paskaičiuota, kad vienu ramiu įkvėpimu, žmogus įkvepia apie pusę litro oro, kurio užtenka gyvybei palaikyti žmogui. Tačiau plaučių talpumas yra žymiai didesnis nei minėtasis, todėl norint įgalinti sąmoningą kvėpavimą, kitaip tariant išmokti daugiau ir tinkamai įkvėpti tuomet, kai to reikia – būtina mokytis.

Kvėpuoti galime įvairiai  

Taisyklingas kvėpavimas – labai svarbus norint išsaugoti fizinį ir protinį aktyvumą. Teigiama, kad teisingiausiai kvėpuoja kūdikiai, kuriems kvėpuojant juda pilvas.     Ne veltui sakoma – įkvėpti pilna krūtine, geriausias kvėpavimas, kuomet plaučiai oru prisipildo kuo daugiau. Literatūroje galima aptikti įvardintus kelis kvėpavimo tipus ir jų apibūdinimus: raktikaulinis (paviršutiniškas) – labiausiai paviršutiniškas kvėpavimo būdas, kuriam sunaudojama  daug pastangų, o oro įkvėpiama mažiausiai. Tarpšonkaulinio kvėpavimo metu krūtinę išplečia tarpšonkauliniai raumenys, tačiau to nepakanka, kad kvėpavimas būtų gilus ir pilnas, kurį galima pasiekti įvaldžius diafragminio kvėpavimo arba kvėpavimo pilvu techniką. Šių kvėpavimo tipų kaitaliojimas, apjungimas ir įgalinimas – tai tinkamo kvėpavimo pamatas.

Išmokti įkvėpti „pilna krūtine“

Sąmoningas, tikslingas kvėpavimas šiandien labai aktualus žmonėms, kovojantiems su įtampa, su stresu. Specialūs kvėpavimo pratimai (įvairaus gilumo, intensyvumo, dažnumo, ritmo, trukmės) teigiamai veikia nervų sistemą, padeda nurimti, susikaupti, valdyti savo emocijas, tačiau tokios technikos, tokių pratimų reikia mokytis.

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras jau pradėjo tokių mokymų ciklą ir, kaip visada, pasiruošę atvykti kuo arčiau žmogaus, todėl kviečia visas Alytaus rajono bendruomenes, kolektyvus ar nedideles grupeles registruotis šiems mokymams paskambinus telefonu 21 438 arba parašius elektroniniu paštu info@alytausrajonvsb.lt.