„Grožis reikalauja aukų“. Pastaruoju metu šis posakis neretai įsiterpia į pokalbius apie dailias kūno linijas, įvairių dietų trūkumus ir privalumus. Kartais silpnumas, atsirandantis dėl kūno savanoriško  marinimo, teisinamas tokiu „guodžiančiu“ argumentu. Vertėtų pagalvoti, ar negaila dėl įsivaizduojamo grožio įsitaisyti tokią ligą kaip nervinė anoreksija ar bulimija. Iš tikrųjų nereikia net minėtų valgymo sutrikimų – netaisyklinga mityba, paįvairinama bado ir persivalgymo proveržiais, pirmiausia lemia virškinamojo trakto ligas. Beveik visas.

Ir kas pasakė, kad tai gražu?
Jeigu pamatytų Villendorfo Venerą (apie 20000 metų priešistorinės moters statulėlė), kuri,  manoma, yra ne  realistinis portretas, o greičiau moters figūros idealizacija, dauguma šių laikų grožio ekspertų pagalvotų toli gražu ne apie idealą, o apie pastebimo  laipsnio nutukimą. Greitai bėgdami istorijos laiptais ir besižvalgydami į gražias moteris,  ant menamų laiptų pakopų išvystume labai skirtingų grožio etalonų. Senovės Egipto aukštą, liekną moterį – koloną,  antikinę realistinę, natūralių bruožų žemišką būtybę, viduramžių pamaldų, liekną, gležną šešėlį,  ir Renesanco išaukštintą, moterišku putlumu pasižyminčią gražuolę. Istorija lai lieka istorija, o dabartis diktuoja naujas madas. Kelis dešimtmečius nesikeičiančius idealios figūros matmenis žino net ir mažos mergaitės: 90-60-90.

Kam nereikšminga skaičių kombinacija, o kam – pasaulio pabaiga
Ką  daryti tai paaugusiai mergaitei, jeigu ji ne  180 cm ūgio, jeigu jos viršutinė kūno dalis viliokiškai viršija 90 cm, o talija ir klubai taip pat proporcingai „netelpa“ į rėmus? Ką daryti, jei kiekvieną dieną iš televizoriaus ekrano ir žurnalų į paauglę žvelgia gražuolės, prieš kurias ji jaučiasi kur kas blogiau nei Hanso Kristiano Anderseno ančiukas? Ką daryti, jei bendraamžės, būdamos taisyklingesnių „genų rinkiniai“, puikiai pralenda pro tą 90-60-90 skylę sienoje? Dažniausiai pasirenkama dietos ir organizmo alinimo programa, sukelianti daugybę sveikatos problemų.

Sunkūs ligos padariniai
Nervinė anoreksija – toks valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ir  palaiko mažą kūno svorį. Dažniausiai suserga moterys. Šios sunkios psichikos ligos gydymas trunka labai ilgai ir ligoniui turi padėti visa profesionalų komanda –  pradedant artimaisiais, vidaus ligų gydytoju, baigiant psichiatru ir psichologu. Asmuo sąmoningai mažina svorį, vengdamas “storinančio maisto”. Badauja, vengia valgyti, kol liga nualina organizmą, sekinamai sportuoja. Liga įgauna pagreitį. Badaujantis net būdamas  akivaizdžiai per mažo kūno svorio, vis tiek įsivaizduoja esąs storas ir toliau alina organizmą. Pasėkmės –  nenormaliai žemas širdies ritmas ir kraujospūdis. Pakinta širdies raumenys, todėl didelė širdies sustojimo, osteoporozės tikimybė. Krinta dantys, slenka plaukai, mažėja raumenų masė. Dėl nuolatinės dehidratacijos sutrinka inkstų veikla. Moterims gresia menstruacinio ciklo sutrikimai, vyrams – potencijos, alpimas, nuovargis, bendras silpnumas, susilpnėjęs imunitetas.

Valgymo ir vėmimo ciklai
Nervinė bulimija – valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir jį lydinčiu priešingu  elgesiu, dažniausiai dirbtinai sukeltu vėmimu, vidurių laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimu. Liga iškreipia pasaulio suvokimą. Labai ryški savęs niekinimo ir nekentimo išraiška. Po apsirijimo, kai valgoma viskas iš eilės, negalvojant apie kūno formas, ateina savęs baudimo stadija. Imamasi prievartos, kad iš organizmo kuo greičiau pasišalintų tai, kas „storina“. Dėl didelio svorio netekimo anoreksija pasirodo matoma, o bulimijos padariniai ne taip greitai tampa akivaizdūs, tad liga gali „slapstytis“ keletą metų. Nuolatiniai „valgau ir vemiu“ ciklai neigiamai veikia visą virškinimo sistemą, lemia elektrolitų ir cheminių medžiagų disbalansą. Vėmimo metu burną užliejančios skrandžio sultys degina stemplę ir  sukelia erozijas, plyšimus, kraujavimus, ardo dantų emalį. Po persivalgymo gali plyšti skrandis.

Į pagalbą visi
Kaip  dauguma psichikos ligų, taip ir šios diagnozuojamos ir gydomos gana sunkiai. Sergantysis laikydamas tai savo bėda, dažniausiai pats nesikreipia ir neieško pagalbos. Slepia, kad  badauja, vemia ar geria vidurius laisvinančius vaistus. Artimi žmonės atkreipia dėmesį į jau akivaizdų svorio netikimą, silpnumą ir neretai nuolatinį savęs kaip storo ir negražaus vaizdavimą. Pagalbos dažniausiai kreipiamasi  ligai įsisenėjus. Padėti sergančiajam galima, tačiau greit pasveikti nereikia tikėtis. Tai reikalauja didelių pastangų.