Apie tai, kad dažniausiai lietuviukai pirmą kartą alkoholio paragauja savo artimųjų akivaizd oje ir ankstyvajame mokykliniame amžiuje teko girdėti, tačiau vaikų, prisipažinusių, kad buvo girti,apklausa apie amžių, kada jie pirmą kartą prisigėrė, nustebino. Pasirodo, jog 39,6 % berniukų ir 33,9% mergaičių pirmą kartą prisigėrė neturėdami 11 metų, atitinkamai 24,4 % mergaičių ir 23,3 % berniukų iki 12 metų, ir tik 1,2 % mergaičių, 1,7 % berniukų pirmą kartą padaugino alkoholio, kai jiems buvo daugiau nei 15 metų. Kad tikrai suprastumėte problemos mastą, pastarąsias kelias eilutes reikėtų skaityti dar ir dar kartelį… Ir vis tiek tai atrodo sunkiai suvokiama. Nejau mūsų vaikai „girtuokliai“? Turime žinoti dar vieną dalyką, kad vaikai dažniausiai piknaudžiauja ne stipriaisiais, o silpnaisiais alkoholiniais gėrimais (alus, sidras, alkoholiniai kokteiliai).
Žinau, kad daugelis suskubs abejoti šios statistikos patikimumu ir su švelniu sarkazmu palydės šias eilutes: „kur jau … kur jau… kokia nesąmonė…“.Visada spėsime viską paneigti. Neskubėkime. Tiesiog apsidairykime ir įsiklausykime. Labai dažnai bendrauju su vaikais, todėl rašydama šias eilutes remiuosi savo „praktika“. Galbūt esu dar tokio jiems „nepavojingo“ amžiaus, kad dažnas atveria savo gyvenimo patirties bagažą.
Ką vaikai žino apie alkoholį?
Bendraujant su vaikais, atrodo, kad jie apie ugninį vandenuką išmano labai daug, o kartais net daugiau nei jų tėvai. Net nekalbu apie jų išprusimą alkoholio poveikio organizmui tema. Mažieji dažniausiai remiasi „gyvais“ pavyzdžiais: „kai mano tėtė prisigeria, tai mama jam liepia dingt iš akių, nes jis tada visokias nesąmones kalba…“, „pas mus ten kaime yra toks ******, kai jis išgeria šnapso, tai neranda namų…“. Didesnieji kaip iš rašto pila alkoholio poveikio organizmui pasekmes. Kartais visa klasė choru sugeba gana teisingai nupasakoti neuronų žūtį arba kepenų cirozės atsiradimo galimybes. Parduotuvėje išgirstas paauglių pokalbis apie skanų ir ne tokį skanų sidrą duoda žinią, kad mūsų jaunimėlis puikiai „gaudosi“ ne tik alkoholio prevencijos, bet ir degustacijos srityje. O ką jau kalbėti apie jų „potyrius“ maišant alkoholinius gėrimus, kad „geriau užvežtų“.
Ir reklamas (nesvarbu, kokiu formatu ir kada jos transliuojamos) jie labiau įsidėmi, todėl, jeigu norite, visai „tarp kitko“ paklauskite savo atžalos: „neprisimenu, … kokį ten sidrą (arba alkoholinį kokteilį) pastaruoju metu reklamuoja…“. Nenustebkite, jis atsakys…
Iš kur tokios „puikios“ žinios?
Kaip jau ir minėta, didžiausias žinių šaltinis – „puikioji“ reklama. Bet reklama –tai ne tik tai, ką matom televizijoje ar žurnalų puslapiuose, kai gražūs, jauni kūnai, besisukantys vakarėlio ritmu, kvieste kviečia prisijungti prie jų. Dar yra tokia „draugas draugui“ reklama, kai vaikai tarpusavyje dalijasi jiems svarbia informacija. Tarp tokio srauto informacijos tikrai būna ir žinių alkoholio tema: „o mano kaimynėlis praėjusią savaitę išgėrė butelį ****** ir nieko“ arba „eik tu… visokio alaus yra…, mano diedukas geria tą, kur daug „abarotų“ yra…“
Bet pati įtikinamiausia reklama – „tėvai vaikams“. Mažieji „papūgiukai“ atkartoja viską. Jie puikiausiai „perlaužia tėvų kodus“. Jeigu jums atrodo, kad vaiko akelės nepastebi kas vakarą alučio siurbčiojančio tėvelio arba mamos su kaimyne, besimėgaujančių taure vyno, tai esate labai naivūs. Jie mato viską, ir svarbiausia – labai mėgsta tai atkartoti.
Neduokim vaikams alkoholio!
Alkoholis yra alkoholis. Visai nesvarbu, kokio jis stiprumo. Nebrandžiai, augančiai asmenybei jau per pusę metų gali atsirasti priklausomybė nuo alkoholio. Tik prašau neabejoti, jog taip nėra. Tikrai yra.
Neretai tenka išgirsti panašias tėvų replikas: „kas gi nuo gurkšnelio alaus atsitiks…“, „koks gi čia alkoholis, sidras tik….“, „ir mes jauni, ana, susimetę kapeikų vynelio pirkdavome“. Be abejo, būdavo visko, tačiau nesinori tikėti, kad tais vadinamaisiais „mūsų laikais“ trylikamečiai – keturiolikmečiai rugsėjo pirmąją su „bambaliu“ alaus švęsdavo.
Vaikai ir alkoholis – labai trapus ledas. Neleiskime jiems per savo lengvabūdiškumą įlūžti.