Psichologo įžvalgos: nerimas ir gėda filosofijoje ir terapijoje

Bendraudami su paaugliais, o ir ne tik su paaugliais, esame priversti atkreipti į drąsos demonstravimą. Demonstruojant drąsą tikriausiai norima atbukinti nerimą, kuris yra dinaminis neurozių centras, o gal ir baimę. O jį įveikti padeda stiprūs potyriai. Juk atsipalaiduoti galima įsitempiant. Tikriausiai norėdami suprasti žmogų, visų pirma turime suprasti jo pasaulį ir būti kartu su juo tame pačiame pasaulyje.

Drąsa, tai nėra baimių ar nerimo neturėjimas

Vokiečių ir amerikiečių teologas ir filosofas P. Tillichas manė, kad drąsa paprastai aiškinama kaip proto galia įveikti baimę. Nors baimės reikšmė atrodo pernelyg akivaizdi, bet egzistencinė filosofija išryškina skirtumą tarp baimės ir nerimo. Nors nerimas ir baimė turi tą pačią ontologinę priežastį, bet iš tiesų jie nėra tas pats. Baimė priešinga nerimui, nes turi kitą objektą. Su juo galima susidurti, jį analizuoti, pulti, iškęsti. Galima baimę paveikti ir paveikiant joje dalyvauti – net ir kovojant. Drąsa galima pasitikti kiekvieną baimės objektą, nes objektas daro įmanomą dalyvavimą.

Su nerimu yra kitaip, nes jis neturi objekto, ar veikiau, paradoksaliai tariant, jo objektas yra kiekvieno objekto nerimas. Apimtas nerimo žmogus yra atiduotas jam ir paliktas be jokios pagalbos. Žmogus nerimo apimtas patiria bejėgiškumą. Jis pasireiškia krypties netekimu, neadekvačiomis reakcijomis. Toks elgesys pasireiškia todėl, kad trūksta objekto, į kurį subjektas gali susitelkti. Tokiu atveju, vienintelis objektas yra pati grėsmė, o ne jos šaltinis, nes jos šaltinis yra „niekas“.

Sau keliant galybę reikalavimų ir iš savęs reikalaujant rezultatų, kartais susiduri ne tik su nerimu ir kalte, bet ir su gėda, kuri, nutrūkus kalbai, pradeda gąsdinti, o labiausia vienumoje. Be kalbos, padedančios atsiverti, kalbėti, išsikalbėti, jautiesi bejėgis. O kartais ima persekioti rūpestis, ką kiti mato, mąsto ir mano apie tave.

Menka savigarba, tai gėda būti tuo, kuo esi?

Gėda yra skausmingas manymas, kad nesi vertas meilės. Gėda yra afektas, kuris kyla iš negauto atsako. Tai savojo Aš pateikimas aplinkos teismui – nemylimo ir apgailėtino. Sprendžiant iš klientų pasakojimų – tai gali būti fantazuojant, arba realybėje. Mūsų kultūroje tai dažnas reiškinys, kai girdime „iš gėdos vos nesudegiau“, „iš gėdos nors skradžiai žemę prasmek“. Tai tikriausiai vienas stipriausių sakinių, kokį tik galima sudaryti. Visas Aš yra pastatytas ant kortos, t.y. ant susinaikinimo. Prieš gėdą jaučiuosi bejėgis. Tikėtina, kad gėda ir garbė yra viena su kita susijusios sąvokos.

Savigarba susijusi su patyrimu gyventi siekiant idealų. Kokie idealai  aktualiausi šiuolaikiniam žmogui? Tai saviraiškos, buvimo autentišku žmogumi ir laimės idealai. Dažnam kyla dilema, kas ištiktųjų saviraiška ir autentiškumas? Kaip jie matuojami? Kaip žinoti, kad žmogui pavyko ko nors pasiekti? Lengva pasmerkti save sakant, kad nepavyko. O laimė…? Mintį apie laimę gražiai nusakė Kierkegaardas, teigdamas, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės – tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime – apskritai neįmanoma siekti.

Tobulybės siekimas ar bėgimas nuo tikrovės?

Praktika rodo, kad gėda yra susijusi su tuo, kad kai kurie klientai siekia per daug aukštų idealų. Kuo aukštesni idealai, kuo jie tobulesni, tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo, iki baimės, kad gali vėl nepasisekti, ir pavydo kitiems, kuriems sekasi. Atsiranda bandymas gėdą nuvyti didingumu ir tvirtinti, kad esi nepriklausomas ir nepažeidžiamas. Panieka kitam, yra vienas žinomas ir dažniausias bėgimo nuo gėdos būdas. Tikrovės neigimas ir bandymas išvengti galvojimo apie tikrovę – kitas.

Kaip yra teigiama, gėda iš esmės yra paradoksali. Ji menkina ir griauna savigarbą. Ji įsiskverbia giliai, ji sprogsta. Paradoksas tai, kad tai yra ir didingas panirimas į save. Ji taip giliai įsiskverbia ir su tokiais padariniais, kad kiti žmonės tampa nereikalingi. Žmogus pats ir duoda ir ima. Panirimas į save uždaro gyvenimo ratą. Šitaip begėdiškai tiksliai atveriama vienatvė.  Gėdos jausmas susijęs su įsivaizdavimu, ką apie tave galvoja kiti.

Išsilaisvinti iš gėdos ir būti atviram

Manoma, kad gėda yra toks fenomenas, kuris tvirtina, kad viena iš tvirčiausių komunikacijos formų yra ta, kuri iškyla kaip ne komunikacija. Gydyti gėdą – sugebėti šį atveriantį jausmą pakeisti žodžiais. Bet žodžių nepakanka. Tai turi būti įrodoma veiksmu, o tas veiksmas – nuolat tęsti pokalbį. Įrodyti, tai dirbti nepasiduodant. Sėkmės atveju, gėda pamažu paverčiama sielvartu.

Ydingas gėdos ratas yra tai, kad jausti gėdą yra gėda. Seksas gali būti gėdingas, pralaimėjimas gėdingas, tačiau gėdingiausia kalbėti apie gėdą. Išgyvenantys baimę ar sielvartą gali sulaukti iš aplinkos simpatijos, atjautos, rūpesčio ir pagalbos. Besigėdijantys sulaukia tik paniekos. Tai dviguba gėdos našta. Todėl susitikimų metu žmogus apie gėdą nekalba, arba kalba labai mažai.

Kaip teigiama literatūroje, psichozė suardo natūralų judesių ritmą, o gėda per kelias sekundes išpila veidą raudoniu. Kūną – karščiu. Kūną staigiai apima ilgesys pradingti, prasmegti skradžiai žemę, sumažėti. Gėda gali tapti pagrindiniu išgyvenimu, slypinčiu už kitų sunkumų.

Gėda – kartais ji netikra o tik fantazija

Gėda – vienatvė, tačiau ji palaiko santykius su kitais. Kaip J. P. Sartre’as rašo, kad „Gėda yra gėda savęs dėl kito; šios dvi struktūros neatskiriamos“. Tie kiti gali būti konkretūs, susiję su žmogaus konkrečiu veiksmu, pvz. pagavo meluojant, vagiant ir kt. Kiti gali būti įsivaizduojami – fantazijos, kad esi demaskuojamas, ir svarstymai, ką tada kiti apie tave pagalvos. Gėdos esmė yra susijusi su savęs stebėjimu – savęs matymu kitų akimis.

Kaip matome, gėda yra susijusi su demaskavimu arba fantazijomis apie ją. Krikščioniškas pirminis pasakojimas apie gėdą yra pasakojimas apie Adomą ir Ievą, kurie suvalgė uždraustą vaisių: „Tada atsivėrė jiems akys. Jie pamatė esą nuogi“. Mes turime visi savų istorijų apie tai, kaip mus demaskavo, kaip pamatėme esą nuogi.

Kaltės apsunkintas žmogus jaučia poreikį blogą pakeisti geru. Kaltę žmogus gali išpirkti elgesiu, darbu, pinigais ir kt. Gėda, priešingai, paralyžiuoja veiksmus. Gėdindamasis žmogus jaučiasi toks, koks iš tiktųjų yra, ir gėda reikalauja, kad jis pasiverstų kuo nors kitu. Suvešėjusi gėda yra savižudiška. Gėdijantis kito akivaizdoje arba patiriantis pajuoką, įžeidimą, užgauliojimą, pajuntamas impulsas pašalinti tą žmogų, t.y. sunaikinti. Kitaip gėdos nenuplausi tik susinaikindamas arba sunaikindamas.

Žmogaus gėdoje, be abejonės, glūdi aiškus kultūrinis jautrumas. Gėdos versijų mes žinome pačių įvairiausių ir galime rasti mituose ir tragedijose. Tai galime rasti Biblijoje bei Šekspyro kūryboje, kur dažnai kalbama apie akių išdūrimą ir liežuvio nupjovimą kaip atsaką į sugėdinimą.

 

Šiame darbe susitelkiau į vidinį žmogaus nerimą ir gėdą – tai kiekvieno kalbėjimas apie save. Tik kalbėdamas apie save ir tik apie save, mąstytojas gali šį tą pasakyti apie aukščiausią įmanomą bendrystę – apie tai, kas bendra visiems žmonėms. Ta bendrystė – tai ne kokia nors abstrakti „žmogaus prigimtis“, kurią galima būtų aprašyti vienokia ar/ir kitokia antropologija, išvardijančia ir suklasifikuojančia visas skiriamąsias žmogaus savybes. Ta bendrystė, apie kurią kalba filosofai, yra egzistencija. Tai nėra nei žmogaus dalis, nei visų jo dalių visuma. Tai pats kiekvieno mūsų buvimas, kurio neįmanoma nusakyti nei sąvoka, nei vaizdiniu. Jo neįmanoma netgi parodyti. Jį galima tik tiesiogiai patirti.

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas

Algimantas Kitrys