Psichologinis konsultavimas. Kada verta jį rinktis?

Markas Aurelijus, gyvenęs 121-180 m., yra pasakęs „gėda, jeigu šiame gyvenime tavo kūnas dar nepavargo, o siela jau pavargo“.

Laimė ir nelaimė – priklauso nuo mūsų

Šiuo laikmečiu išties žmonės jaučiasi dažniau pavargę ne fiziškai, bet dvasiškai. Gyvename laikotarpyje kuris kupinas pokyčių, naujų patirčių, išbandymų. Mes tarsi pažįstame pasaulį žvelgdami pro savo vidinį langą. Jei mus užvaldė neigiamos mintys, priešišku taps ir pasaulis. Jei mūsų protas ilsisi, poilsiu mėgaujasi ir pasaulis. Pažinti save ne mažiau svarbu, nei stengtis keisti pasaulį. Būnant realistu reikia blaiviai žvelgti į visas gyvenimo negandas. Pasaulis iš prigimties nėra kupinas džiaugsmo ar liūdesio, jis tiesiog yra.

Likimas negali suteikti mums nei laimės, nei nelaimės ir gyvenimas nėra pats savaime nei gėris nei blogis, o tik jų buveinė, priklausomai nuo to, kuo mes patys jį paversime. Atsakomybę už blogį reikia prisiimti pačiam žmogui, o ne perkelti demonams ar antgamtiniams reiškiniams.

Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar prasčioką, valdininką ar šiaip žmogų, turtuolį ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru. Todėl nereikia savęs nei aukštinti, nei žeminti.

Minčių sukeliamos fizinės ligos. Kodėl sau kenkiame?

Dažnai girdime posakį, kad visos ligos – nuo nervų. Toks aiškinimas turi net savą medicinos terminą – ligų psichosomatika. Vidiniai išgyvenimai virsta fizinėmis ligomis. Kitaip tariant, fizinis kūnas tik atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje ir taip bando mus sustabdyti, atkreipti dėmesį į savo vidų, kuriame prisikaupė kaltės, savigraužos, nemeilės sau, savęs ir kitų nepriėmimo bei kitų negatyvių jausmų.

Kad visi turime sunkumų, tai tiesa. Gyvename taip kaip buvom mokami, kaip suprantame, kaip išdrįstame. Ideali sveikata, ideali branda, ideali norma egzistuoja tik vadovėliuose. Jeigu pradėtume save labai detaliai analizuoti, diagnozuoti, surastume aibes psichologinių silpnumų, negebėjimų ir pan.. Tiktai klausimas tame, ar pasirinktas gyvenimo būdas trukdo gyventi pačiam žmogui, jo artimiesiems, ar tai kenkia jo psichologinei ir dvasinei sveikatai? Į šį klausimą gali atsakyti tik pats žmogus. Jis, būdamas sąmoningas ir gebantis rinktis, yra pajėgus pats pajusti kada jam reikia psichologinės pagalbos. Taip pat jis turi norėti. Tačiau kartais baimės, išprusimo stoka ar net menka savivertė trukdo kreiptis į specialistą. Toks asmens elgesys tik parodo, kad jis savo problemas ignoruoja ar nuo jų bėga.

Skatindamas žmones ne bėgti, bet spręsti savo sunkumus, pabandysiu trumpai paaiškinti apie psichologinį konsultavimą. Psichologinis konsultavimas iš išorės primena paprastą dviejų žmonių pokalbį, tačiau viduje vyksta įvairūs procesai: klientas dalijasi savo išgyvenimais, psichologas atspindi tai ką girdi, kaip mato, kaip jaučia kliento problemą, užduoda tikslingus klausimus. Tokiu būdu kartu su klientu siekiama suprasti jo problemų priežastis ir atrasti, kaip jas įveikti. Psichologas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime ir neįsipareigoja spręsti problemų už jį. Konsultavimo metu klientui tenka dirbti daug pačiam, o psichologas jam tik padeda „atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį“. Psichologiniam konsultavime, kaip ir gyvenime, klientas patiria daug vargo, ir poilsio, ir ašarų, ir džiaugsmo, ir juoko. Tai nėra lengvas buvimas, bet prasmingas ir keičiantis gyvenimą.

Psichologinis konsultavimas

Kitas svarbus klausimas – kada verta rinktis psichologinį konsultavimą? Manau, kad visuomet verta pasikalbėti, jei turime kokių nors bėdų. Įvardydamas savo problemas žmogus tarsi „išleidžia“ jas į išorę ir turi galimybę pažvelgti į jas iš šalies. O nuolatinis mąstymas apie problemą vienumoje jos nesprendžia, o kartais tik pagilina.

Kalbėtis apie problemas galime su artimais žmonėmis (tėvais, broliais, seserimis, sutuoktiniais, draugais), bet jie pernelyg artimi, su jais greičiausiai negalėsime būti iki galo atviri. Be to jie gali turėti išankstinių nuostatų apie mus, mūsų problemas, palaikyti mūsų sunkumus nereikšmingais, nuvertinti juos, neskirti laiko mūsų skundams išklausyti, primesti savo nuomonę, siūlyti problemas spręsti taip, kaip jie tai darė anksčiau. Taip pat kalbantis su artimaisiais svarbus paslapties išlaikymo klausimas – niekada negali būti tikras, kad artimi žmonės išlaikys pokalbį paslaptyje.

Psichologas pokalbyje, kitaip nei artimieji, visada siekia objektyviai išklausyti, neprimesti vienokių ar kitokių įsitikinimų, nuostatų ar išankstinių nuomonių. Specialistas psichologinę pagalbą teikia ne patardamas, o kartu su klientu ieškodamas problemos sprendimo būdų. Jis tikslingais klausimais skatina klientą tyrinėti savo gyvenimą kaip santykio su pasauliu visumą. Konsultavimo metu nesiekiama kokiu nors būdu keisti ar pertvarkyti ką nors kliento gyvenime, o tuo labiau ko nors atsikratyti ar kažką pašalinti, bet atvirkščiai, svarbiausia, kad asmuo išmoktų kitaip pažvelgti į situaciją, išgyventi situacijos sukeltus jausmus ir atrastų naujas funkcionavimo galimybes.

 

Taigi mano atsakymas į klausimą, kada verta rinktis psichologinį konsultavimą, būtų paprastas – bet kada, kada atsiranda noras pasikalbėti su specialistu, kai jaučiatės blogai ar matote, kad jūs ar aplinkiniai kenčia.

 

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas

Algimantas Kitrys

Psicholo įžvalgos: nerimas ir gėda filosofijoje ir terapijoje

Bendraudami su paaugliais, o ir ne tik su paaugliais, esame priversti atkreipti į drąsos demonstravimą. Demonstruojant drąsą tikriausiai norima atbukinti nerimą, kuris yra dinaminis neurozių centras, o gal ir baimę. O jį įveikti padeda stiprūs potyriai. Juk atsipalaiduoti galima įsitempiant. Tikriausiai norėdami suprasti žmogų, visų pirma turime suprasti jo pasaulį ir būti kartu su juo tame pačiame pasaulyje.

Drąsa, tai nėra baimių ar nerimo neturėjimas

Vokiečių ir amerikiečių teologas ir filosofas P. Tillichas manė, kad drąsa paprastai aiškinama kaip proto galia įveikti baimę. Nors baimės reikšmė atrodo pernelyg akivaizdi, bet egzistencinė filosofija išryškina skirtumą tarp baimės ir nerimo. Nors nerimas ir baimė turi tą pačią ontologinę priežastį, bet iš tiesų jie nėra tas pats. Baimė priešinga nerimui, nes turi kitą objektą. Su juo galima susidurti, jį analizuoti, pulti, iškęsti. Galima baimę paveikti ir paveikiant joje dalyvauti – net ir kovojant. Drąsa galima pasitikti kiekvieną baimės objektą, nes objektas daro įmanomą dalyvavimą.

Su nerimu yra kitaip, nes jis neturi objekto, ar veikiau, paradoksaliai tariant, jo objektas yra kiekvieno objekto nerimas. Apimtas nerimo žmogus yra atiduotas jam ir paliktas be jokios pagalbos. Žmogus nerimo apimtas patiria bejėgiškumą. Jis pasireiškia krypties netekimu, neadekvačiomis reakcijomis. Toks elgesys pasireiškia todėl, kad trūksta objekto, į kurį subjektas gali susitelkti. Tokiu atveju, vienintelis objektas yra pati grėsmė, o ne jos šaltinis, nes jos šaltinis yra „niekas“.

Sau keliant galybę reikalavimų ir iš savęs reikalaujant rezultatų, kartais susiduri ne tik su nerimu ir kalte, bet ir su gėda, kuri, nutrūkus kalbai, pradeda gąsdinti, o labiausia vienumoje. Be kalbos, padedančios atsiverti, kalbėti, išsikalbėti, jautiesi bejėgis. O kartais ima persekioti rūpestis, ką kiti mato, mąsto ir mano apie tave.

Menka savigarba, tai gėda būti tuo, kuo esi?

Gėda yra skausmingas manymas, kad nesi vertas meilės. Gėda yra afektas, kuris kyla iš negauto atsako. Tai savojo Aš pateikimas aplinkos teismui – nemylimo ir apgailėtino. Sprendžiant iš klientų pasakojimų – tai gali būti fantazuojant, arba realybėje. Mūsų kultūroje tai dažnas reiškinys, kai girdime „iš gėdos vos nesudegiau“, „iš gėdos nors skradžiai žemę prasmek“. Tai tikriausiai vienas stipriausių sakinių, kokį tik galima sudaryti. Visas Aš yra pastatytas ant kortos, t.y. ant susinaikinimo. Prieš gėdą jaučiuosi bejėgis. Tikėtina, kad gėda ir garbė yra viena su kita susijusios sąvokos.

Savigarba susijusi su patyrimu gyventi siekiant idealų. Kokie idealai  aktualiausi šiuolaikiniam žmogui? Tai saviraiškos, buvimo autentišku žmogumi ir laimės idealai. Dažnam kyla dilema, kas ištiktųjų saviraiška ir autentiškumas? Kaip jie matuojami? Kaip žinoti, kad žmogui pavyko ko nors pasiekti? Lengva pasmerkti save sakant, kad nepavyko. O laimė…? Mintį apie laimę gražiai nusakė Kierkegaardas, teigdamas, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės – tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime – apskritai neįmanoma siekti.

Tobulybės siekimas ar bėgimas nuo tikrovės?

Praktika rodo, kad gėda yra susijusi su tuo, kad kai kurie klientai siekia per daug aukštų idealų. Kuo aukštesni idealai, kuo jie tobulesni, tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo, iki baimės, kad gali vėl nepasisekti, ir pavydo kitiems, kuriems sekasi. Atsiranda bandymas gėdą nuvyti didingumu ir tvirtinti, kad esi nepriklausomas ir nepažeidžiamas. Panieka kitam, yra vienas žinomas ir dažniausias bėgimo nuo gėdos būdas. Tikrovės neigimas ir bandymas išvengti galvojimo apie tikrovę – kitas.

Kaip yra teigiama, gėda iš esmės yra paradoksali. Ji menkina ir griauna savigarbą. Ji įsiskverbia giliai, ji sprogsta. Paradoksas tai, kad tai yra ir didingas panirimas į save. Ji taip giliai įsiskverbia ir su tokiais padariniais, kad kiti žmonės tampa nereikalingi. Žmogus pats ir duoda ir ima. Panirimas į save uždaro gyvenimo ratą. Šitaip begėdiškai tiksliai atveriama vienatvė.  Gėdos jausmas susijęs su įsivaizdavimu, ką apie tave galvoja kiti.

Išsilaisvinti iš gėdos ir būti atviram

Manoma, kad gėda yra toks fenomenas, kuris tvirtina, kad viena iš tvirčiausių komunikacijos formų yra ta, kuri iškyla kaip ne komunikacija. Gydyti gėdą – sugebėti šį atveriantį jausmą pakeisti žodžiais. Bet žodžių nepakanka. Tai turi būti įrodoma veiksmu, o tas veiksmas – nuolat tęsti pokalbį. Įrodyti, tai dirbti nepasiduodant. Sėkmės atveju, gėda pamažu paverčiama sielvartu.

Ydingas gėdos ratas yra tai, kad jausti gėdą yra gėda. Seksas gali būti gėdingas, pralaimėjimas gėdingas, tačiau gėdingiausia kalbėti apie gėdą. Išgyvenantys baimę ar sielvartą gali sulaukti iš aplinkos simpatijos, atjautos, rūpesčio ir pagalbos. Besigėdijantys sulaukia tik paniekos. Tai dviguba gėdos našta. Todėl susitikimų metu žmogus apie gėdą nekalba, arba kalba labai mažai.

Kaip teigiama literatūroje, psichozė suardo natūralų judesių ritmą, o gėda per kelias sekundes išpila veidą raudoniu. Kūną – karščiu. Kūną staigiai apima ilgesys pradingti, prasmegti skradžiai žemę, sumažėti. Gėda gali tapti pagrindiniu išgyvenimu, slypinčiu už kitų sunkumų.

Gėda – kartais ji netikra o tik fantazija

Gėda – vienatvė, tačiau ji palaiko santykius su kitais. Kaip J. P. Sartre’as rašo, kad „Gėda yra gėda savęs dėl kito; šios dvi struktūros neatskiriamos“. Tie kiti gali būti konkretūs, susiję su žmogaus konkrečiu veiksmu, pvz. pagavo meluojant, vagiant ir kt. Kiti gali būti įsivaizduojami – fantazijos, kad esi demaskuojamas, ir svarstymai, ką tada kiti apie tave pagalvos. Gėdos esmė yra susijusi su savęs stebėjimu – savęs matymu kitų akimis.

Kaip matome, gėda yra susijusi su demaskavimu arba fantazijomis apie ją. Krikščioniškas pirminis pasakojimas apie gėdą yra pasakojimas apie Adomą ir Ievą, kurie suvalgė uždraustą vaisių: „Tada atsivėrė jiems akys. Jie pamatė esą nuogi“. Mes turime visi savų istorijų apie tai, kaip mus demaskavo, kaip pamatėme esą nuogi.

Kaltės apsunkintas žmogus jaučia poreikį blogą pakeisti geru. Kaltę žmogus gali išpirkti elgesiu, darbu, pinigais ir kt. Gėda, priešingai, paralyžiuoja veiksmus. Gėdindamasis žmogus jaučiasi toks, koks iš tiktųjų yra, ir gėda reikalauja, kad jis pasiverstų kuo nors kitu. Suvešėjusi gėda yra savižudiška. Gėdijantis kito akivaizdoje arba patiriantis pajuoką, įžeidimą, užgauliojimą, pajuntamas impulsas pašalinti tą žmogų, t.y. sunaikinti. Kitaip gėdos nenuplausi tik susinaikindamas arba sunaikindamas.

Žmogaus gėdoje, be abejonės, glūdi aiškus kultūrinis jautrumas. Gėdos versijų mes žinome pačių įvairiausių ir galime rasti mituose ir tragedijose. Tai galime rasti Biblijoje bei Šekspyro kūryboje, kur dažnai kalbama apie akių išdūrimą ir liežuvio nupjovimą kaip atsaką į sugėdinimą.

 

Šiame darbe susitelkiau į vidinį žmogaus nerimą ir gėdą – tai kiekvieno kalbėjimas apie save. Tik kalbėdamas apie save ir tik apie save, mąstytojas gali šį tą pasakyti apie aukščiausią įmanomą bendrystę – apie tai, kas bendra visiems žmonėms. Ta bendrystė – tai ne kokia nors abstrakti „žmogaus prigimtis“, kurią galima būtų aprašyti vienokia ar/ir kitokia antropologija, išvardijančia ir suklasifikuojančia visas skiriamąsias žmogaus savybes. Ta bendrystė, apie kurią kalba filosofai, yra egzistencija. Tai nėra nei žmogaus dalis, nei visų jo dalių visuma. Tai pats kiekvieno mūsų buvimas, kurio neįmanoma nusakyti nei sąvoka, nei vaizdiniu. Jo neįmanoma netgi parodyti. Jį galima tik tiesiogiai patirti.

Alytaus rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro psichologas

Algimantas Kitrys