Psichologo įžvalgos. Tikrosios vertybės slypi žmogiškam ryšyje

Ruošiantis tėvystei ar motinystei dažnas galvoja kaip paruošti namus kūdikio gimimui, kokius pirkti drabužėlius, vežimėlius, patalus, lovytę, higienos reikmenis, žaislus. Mąsto kaip kurs, vos tik jam gimus, pagarba ir meile grįstus santykius su kūdikiu ir dar daugybę kitų dalykų. Tačiau dažnas užmiršta, kad santykis su nauju žmogumi prasideda nuo pirmų jo laukimo akimirkų. Nuo tada, kai jis dar tebėra tik idėja. Vaiko dar nėra, o santykis su juo jau kuriamas. Tai individualus, unikalus ir vienintelis ryšys tarp savęs ir jo.

Devyni laukimo mėnesiai duoti tėvams pasiruošti, kad vaikas jų mintyse įgytų tam tikrą pavidalą: kokiu žmogumi jis bus, kokio charakterio, kokio elgesio, ką mėgs ir pan. Tačiau kai gimsta kūdikis jam labai svarbus yra suaugusiųjų (tėvų, globėjų) artumas, rūpestis, išgyvenimo poreikių (maistas, šiluma, saugumas, meilė, emocinis stabilumas, bendravimas ir kt.), patenkinimas. Jam gyvybiškai reikia nuolatinio emocinio ir kūniško artumo. Prigimtis yra labai aiškiai sudėliojusi, kad mūsų, žmonių, vaikai dar maždaug devynis mėnesius po gimimo, kol pradeda savarankiškai judėti, turėtų daugiausia laiko praleisti tėvų ar globėjų rankose. Tai pirmieji vaiko prisirišimo objektai. Šie pirmieji santykiai padeda pagrindus mūsų kūdikio pasaulio suvokimui. Taip, kaip tėvai, globėjai reaguoja į kūdikio poreikius ankstyvuoju jo gyvenimo etapu, suformuoja vadinamąjį prieraišumo stilių. Prieraišumas yra ilgalaikis psichologinis ryšys tarp žmonių (vaiko ir tėvų, globėjų, brolių ir seserų, draugų, partnerių, bendradarbių ir kt.) kuris padeda suprasti, kaip žmogus jaučiasi būdamas santykyje su kitu.

Tačiau šį kartą noriu pasidalinti ne apie prieraišumą, bet labai svarbų, saugiam prieraišumo stiliui susiformuoti, pamatą – fizinius prisilietimus, apkabinimus visais žmogaus amžiaus tarpsniais. Tai vienas iš gyvybinių mūsų poreikių, kurį turime nuo pat gimimo iki mirties - būti liečiamiems. Jei to nepatiriame, gali atsirasti „lytėjimo alkis“.

Psichologų teigimu, kūdikiams būdingas įgimtas (biologinis) poreikis prisiliesti ir prisiglausti, kad patirtų emocinį komfortą, žinomą kaip lytėjimo švelnumas. Prisilietimai kūdikiams reiškia, kad jis yra mylimas ir priimtas. Taip pat fizinis prisilietimas jaudina, ramina ir guodžia. Štai kodėl vos gimęs naujagimis padedamas ant motinos kūno, o tėvai raginami kuo dažniau savo mažylius palaikyti ant rankų, kad būtų odos prie odos kontaktas. Literatūriniuose šaltiniuose teigiama, kad lytėjimo, apkabinimo ir glamonių stokojančių vaikų smegenys auga lėčiau, taip pat lėtėja emocinio intelekto raida, tai yra gebėjimas valdyti emocijas.

Prisilietimo teikiamas nusiraminimas ir suvokimas, kad tavimi rūpinasi, yra gyvybiškai svarbus mūsų funkcionavimui ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Žmogui prisilietus išsiskiria meilės hormonas (oksitocinas). Jis padeda ryšiui susiformuoti. Žinoma, kad meilės hormonas gerina nuotaiką, didina pasitikėjimo jausmą ir mažina streso hormono kortizolio kiekį. Todėl fizinio kontakto metu, pavyzdžiui apsikabinus, tikėtina jausime mažiau streso, mat išsiskirs daugiau meilės hormono, o streso hormono kiekis sumažės. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad fizinis prisilietimas padeda ir mūsų imuninei sistemai. Buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo keli šimtai sveikų suaugusiųjų. Jo metu nustatyta, kad apsikabinimas padidino socialinio palaikymo jausmą ir sumažino peršalimo tikimybę. Tiems, kurie vis dėlto peršalo, dažnesni apsikabinimai ir įsisąmonintas socialinis palaikymas lėmė silpnesnius simptomus.

Senyvo amžiaus žmonės yra viena iš didžiausių žmogiško kontakto badą jaučiančių amžiaus grupių, kadangi jų partneriai dažnai jau būna mirę arba dėl senatvės apribota senų žmonių galimybė judėti, o artimi jų šeimos nariai dažnai gyvena atskirai. Tačiau galima pagalba ir šio amžiaus žmonėms. Tyrimų duomenimis, masažuojami vieniši, izoliuotai gyvenantys seneliai atgaudavo domėjimąsi gyvenimu, sumažėdavo jų irzlumas bei prastos nuotaikos priepuoliai. Panašų poveikį turi ir tiesiog paprastas palaikymas už rankos, dėmesingas, rūpestį išreiškiantis prilietimas. Įdomu ir tai, kad naminių gyvūnėlių glostymas senyvo amžiaus žmones (ir ne tik juos) taip pat veikia terapiškai.

Kita vertus, iššūkių gali kilti ir tiems, kurie gyvena vieni ar turi ilgą laiką izoliuotis, pavyzdžiui prisiminus mūsų pačių patirtis per COVID-19 pandemiją. Labai tikėtina, kad tuo metu daugelis žmonių patyrė prisilietimų trūkumą ar jų alkį. Bet vėlgi, mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad žmogaus smegenyse glostant ir myluojant naminius gyvūnus išsiskiria daug meilės hormono. Tad žmonės kurie neturi galimybės būti su kitais žmonėmis, bet gerai jaučiasi su gyvūnais, gali mažinti prisilietimų alkį fiziniais prisilietimas prie savo augintinių.

Taigi, mokslininkai teigia - kitų žmonių prisilietimai mums turi įtakos, dažnai net daug didesnės, nei mums atrodo. Įvairiais tyrimais patvirtinta, kad prisilietimai teigiamai veikia ne tik mūsų kūno, bet ir psichikos sveikatą bei emocijas. Nebijokime kūniškų prisilietimų, apkabinimų. Kiekvienas žmogus šalia – priminimas, kad tikrosios vertybės slypi ryšyje.