Skirtingi kartu

Per kalendorinius metus minima daugybė Tarptautinių ir Pasaulinių dienų, skirtų žmonių skirtumams (įvairovei), lygybei, kultūrinei raiškai ir socialinei atskirčiai mažinti. Pvz., kovo mėnesio 21 d. buvo minimos Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena ir Pasaulinė Dauno sindromo diena; Balandžio mėnesio  2 d. – Pasaulinė autizmo supratimo diena ir t.t. Šios mano paminėtos ir kitos kalendoriuje įrašytos minėtinos dienos skirtos šviesti visuomenę, mažinti diskriminaciją ir skatinti supratingumą apie įvairias žmonių tapatybes, kultūras bei fizines ar psichikos savybes. Švietimas ir sąmoningas dėmesys šioms datoms yra vienas iš būdų griauti stereotipus, išankstines nuostatas, susiformavusius požiūrius, tačiau tikroji tolerancija kitoniškumui ugdoma per kasdienius veiksmus ir empatiją. Šiame straipsnyje orientuosiuosi į toleranciją asmenims turintiems psichinę negalią arba raidos sutrikimus (pvz., autizmo spektro sutrikimą).

Tai labai jautri ir svarbi sritis, nes psichinė negalia dažnai yra „nematoma“, o dėl žinių trūkumo visuomenėje vis dar gajūs klaidingi stereotipai.  Žmonės dažnai bijo to, ko nepažįsta. Ugdyti toleranciją šioje srityje reiškia griauti baimę ir kurti saugią erdvę bendravimui. Tolerancija asmenims, turintiems psichinę negalią ar raidos sutrikimų (pvz., autizmo spektro sutrikimą), ugdoma derinant švietimą, tiesioginį kontaktą ir aplinkos pritaikymą.

Kaip praktiškai mažinti atskirtį šioje srityje?

1. Švietimas ir stigmos mažinimas: pokalbiai turėtų būti nukreipti į paprastumą ir žmogiškumą. Visuomenės nuostatos keičiamos griaunant mitus apie „pavojingumą“ ir aiškinant, kad psichikos sutrikimai yra sveikatos būklė, o ne asmenybės bruožas.  Nuo bet kokios ligos ar negalės nėra apsaugotas nė vienas. Kartais būna tik laiko klausimas.
2. Kalbos keitimas: reikėtų vengti diagnozių naudojimo kaip etikečių ar įžeidimų (pvz., „šizofrenikas“, „autistas“). Geriau sakyti „žmogus, turintis psichikos sveikatos sutrikimą“ arba „žmogus su autizmo spektru“. Tai pabrėžia, kad pirmiausia yra žmogus, o ne jo diagnozė.
3. Norint padėti kitiems suprasti psichinę negalią, svarbiausia yra nuimti paslapties ir baimės šydą. Tolerancija auga klausantis asmeninių istorijų, patirčių iš tų, kurie gyvena su psichikos sveikatos iššūkiais. Tokiu būdu priartėjame prie žmogaus: skiriame laiko ir dėmesio jo sunkumams, džiaugsmams išklausyti, pastebime ar išgirstame pagalbos poreikį, suteikiame reikalingos informacijos, o jei galime ir patys padedame. Yra posakis „pasidalijus bėda, ji per pus sumažėja“. Tai populiarus posakis, pabrėžiantis emocinės paramos ir atvirumo svarbą. Pasidalijus bėda su kitu žmogumi, sumažėja streso lygis, atsiranda daugiau aiškumo, o našta nebeatrodo tokia nepakeliama. Tai psichologinis mechanizmas, padedantis išsklaidyti vienišumo jausmą sunkumų akivaizdoje. Ir drįstu sakyti, kad bendrystė žmones suartina.
4. Aplinkos pritaikymas: mažinti atskirtį padeda supratimas, kad žmogui su psichine negalia gali reikėti „tyliosios erdvės“, aiškesnių instrukcijų ar tiesiog daugiau laiko adaptacijai (prisitaikymui). Nereikėtų jų spausti ar skubinti, o taip pat tikėtis, kad po pirmo pokalbio užsimegs draugystė, abipusis pasitikėjimas. Ryšiui sukurti reikalingas laikas. Kiekvienas žmogus, nepaisant jo skirtumų, turi teisę į saugią aplinką ir lygias galimybes.

Tolerancija kitoniškumui yra gebėjimas suprasti, priimti ir gerbti kitų žmonių skirtumus, nepaisant savo paties nuostatų ar įsitikinimų. Tai ne tik pasyvus pakantumas, leidžiant kitam būti savimi, bet ir aktyvus smalsumas bei pasaulio vertinimas be išankstinio nusistatymo.